Žaliavų ir tiekimo krizės akivaizdoje Lietuvos pramonės akys vėl nukrypo į skaitmenizacijos ir automatizacijos temas. Visgi panagrinėjus realią gamybos inovacijų padėtį, neretai rastume tokių paradoksų kaip greta brangios naujos sistemos slapta tebenaudojamas “Excel”, naujovių sabotažas ir vidiniai darbuotojų versliukai. Nors universalaus inovacijų taikymo sėkmės recepto nėra, daugybės nesėkmių padėtų išvengti pradėjimas nuo mažesnių žingsnelių, žmogiška komunikacija ir aktyvus vadovybės įsitraukimas.
Paradoksalu, bet gamybos įmonėse yra turbūt ne mažiau žmogiškojo faktoriaus nei humanitariniuose versluose. Nesidalinimas žiniomis saugant darbo vietą, draugiškų tiekėjų rateliai, tyčinis wi-fi ar duomenų išjungimas telefone sabotuojant naują esą neveikiančią programėlę, neįtikėtinas kūrybingumas dėstant argumentus “kodėl mums to nereikia” arba klasikinis klausimas “ar dėl to uždirbsiu daugiau?” - visa tai bus daugiau ar mažiau girdėta daugeliui pramonės atstovų, tačiau apie tai nekalbama madinguose konsultantų pristatymuose.
Nors iš principo palaikau bet kokias investicijas į verslo progresą, Lietuvos pramonės produktyvumas, Eurostat duomenimis, ir toliau išlieka arti ES galo. Vadinasi, nepaisant milijoninių priemonių ir subsidijų, kažką tikrai darome ne taip. Atrodo, kad programinės įrangos dėka mums daugmaž pavyksta optimizuoti akivaizdžiai neefektyvius logistikos ir gamybos procesus, tačiau žmogaus natūra lemia tai, kad mes vis dar sunkiai įsileidžiame kompiuterius į sprendimų priėmimą ir dalijimąsi žiniomis organizacijos viduje. O būtent šiose srityse srityse gali slypėti didžiausias, tik plika akimi ne visada matomas potencialas.
“Sprendimų priėmimas” ir “žinios” praktikoje dažniausiai yra ne strateginiai aukščiausios vadovybės sprendimai ar vidiniai mokymai, o visiškai kasdienės situacijos. Imkime paprastą pavyzdį: gamybos įmonės turi šimtus ar tūkstančius vienetų įrangos, kuri anksčiau ar vėliau sugenda ir lemia prastovas. Esu matęs ne vieną atvejį, kai milijonus kainuojančią verslo valdymo sistemą turintys gamintojai informaciją apie įrangos priežiūrą, gedimus ir būklę laiko... “Excel” bylose, sąsiuviniuose ar, dar blogiau, vieno esą nepakeičiamo žmogaus galvoje. To priežastys - įvairios, bet dažniausiai brangioji sistema neturi patogaus funkcionalumo, aukščiausiai vadovybei toks nišinis klausimas atrodo nereikšmingas, o įrangos priežiūrą atsakingi vadovai kartais dėl žmogiškųjų faktorių jaučiasi patogiau turėdami informacijos ir pirkimų monopolį. Rezultatas - gedimai ir brangios prastovos, kurių buvo galima išvengti dalijantis informacija, nutinkantys oficialiai skaitmenizuotoje įmonėje, turinčioje šiuolaikinę verslo valdymo sistemą. Ką jau kalbėti apie tai, kad “exceliai” ir sąsiuviniai tikrai daro kai kuriuos žmones nepakeičiamais, o jiems vieną dieną išėjus įmonėje įsivyrauja informacinis chaosas.
Net jei įmonė formaliai turi ir taiko šiuolaikinius skaitmeninius įrankius, tai automatiškai nereiškia, kad jie prigis ir duos maksimalią vertę. Įvairiausių skyrių vadovai ir specialistai gali ją tiesiog sabotuoti nerimaudami dėl savo komforto zonos. Labai natūralūs naują įrankį gavusio darbuotojo klausimai (ar bent mintys) yra “ar uždirbsiu daugiau” ir “ar šis įrankis kėsinasi į mano darbo vietą”. Teisingi atsakymai yra “galbūt iškart daugiau neuždirbsi, bet pakils tavo kaip specialisto kvalifikacija” ir “nesikėsina”. Tačiau reta įmonė turi į naujovių diegimą ir komunikaciją aktyviai įsitraukusią vadovybę ar už inovacijas pilnai atsakingus asmenis. Visa tai neretai lemia, kad diegiama ar bandoma naujovė darbuotojams “neveikia”, o skaitmenizacija vyksta lėčiau arba formaliai.
Paradoksalu ir tai, kad už technologijas ar įrangą įmonėse atsakingi žmonės dažniausiai yra žingeidūs. Jie sulaukia daugybės pasiūlymų ir pristatymų iš tiekėjų, jie atviri apie tai kalbėti, domėtis ir gilintis. Strigimai prasideda tada, kai reikia priimti sprendimą dėl dominančios inovacijos faktinio diegimo. Padėtis pamažu gerėja, tačiau įmonei objektyviai vertinga inovacija neretai vis dar užstringa įvairių grandžių žmogiškuose faktoriuose.
Nekalbant apie akivaizdžius atvejus, manau, kad tikrojo proveržio pramonės 4.0 srityje nepasieksime tol, kol skaitmenizuosime daiktus ir procesus, o ne žmonių mąstymą. Ir jei koją kiša žmogiškasis faktorius, kodėl į jį neatsakius žmogiškomis priemonėmis? Juk kažką naujo diegti galima ne iškart, o pradėti nuo mažos grupės. Vadovas naujovę gali pristatyti ne nuo scenos, o kasdien kokybiškai įsitraukdamas ir deleguodamas. Bet kokio naujo įrankio mokėjimas automatiškai didina žmogaus kvalifikaciją, bet ar jam tai kas nors pasako? Be to, stebuklus padaro nebijojimas kalbėti ir dalintis patirtimis: įmonės daug mieliau prisijaukina naujovę tada, kai pamato, kaip ji praktikoje veikia pas kitus.
Galiausiai, mūsų verslas vis dar kartais paradoksaliai mąsto, kad didžiausia ir brangiausia investicija duos didžiausią efektą. Tai teoriškai nėra neteisinga prielaida, tačiau praktikoje maži žingsneliai ir nedidelės apimtys duoda daug geresnį ilgalaikį efektą. Mažos investicijos yra ne tik mažiau rizikingos, bet ir leidžia paprasčiau prisijaukinti žmogiškąjį faktorių, mokytis ir būti geriau pasiruošusiems didesniems žingsniams. O juk absoliuti dauguma skaitmeninių įrankių anksčiau ar vėliau tikrai palengvina darbuotojų gyvenimą.
Tad nors šiandien verslas nekantrauja efektyvintis ir didinti konkurencingumą, paradoksalu tai, kad daugiausiai išlošti gali padėti sąlyginai paprasčiausiai įgyvendinamos priemonės.
Mindaugas Venckus,
“Alldevice” vadovas Lietuvoje
Straipsnis publikuotas Lietuvos verslo dienraštyje „Verslo žinios“ 2022 m. liepos 16 d.